Keliavome į Budragaidžio gamtinį rezervatą

2018-10-17


Rudens vidurys, o gamtoje tokios spalvos ir tokia šiluma, kad atrodo neina išbūti, taip norisi dar pakeliauti po kojomis čežant lapams, pamatyti ir pasigrožėti spalvotais medžiais, pasiklausyti paukščių balsų, sutikti pievoje besiganančias stirnas ar kur medžių lajomis nuliuoksinčią voveraitę. Taigi, kas vedami noro pabūti gamtoje, kas paprasčiausio smalsumo – išėjome visas būrys ieškoti nuotykių į Budragaidžio gamtinį rezervatą! Šis žygis tapo jau tradiciniu Anykščių regioninio parko direkcijos organizuojamu žygiu, kuriame turėjome unikalią galimybę pamatyti koks gi tas Budragaidžio rezervatas. Žygio vadovės – Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojos Rasa Gražienė ir Diana Martinavičiūtė papasakojo daug įdomių istorijų, legendų, supažindino su gamtinėmis vertybėmis, augalų įvairove.

Žygį pradėjome nuo pažinties su Šventosios upe, kuri yra ne tik Anykščių šilelio, bet ir viso Anykščių krašto puošmena, be to – tai ilgiausia tik Lietuvos teritorijoje tekanti upė. Eidami matėme įspūdingas ledynmečio laikus menančias Šventosios terasas, senvages, grožėjomės Anykščių šileliu. Sužinojome kas yra kraštovaizdžio draustinis, Natura 2000 teritorijos, Europinės svarbos buveinės, kodėl kai kurios jų ypač saugomos. Žygio metu visi keliauninkai ne tik klausė pasakojimų, bet ir patys turėjo galimybę išbandyti, kaip veikia kompasai, medžio amžiaus grąžtas, kaip galima pamatuoti medžio aukštį ar kaip skaičiuojamas medžio amžius, taigi keliauti buvo tikrai nenuobodu!

Pagaliau priėjome ir Budragaidžio gamtinį rezervatą, kuris įsteigtas siekiant išsaugoti ne tik Kurklių miške esančio Budragaidžio liūninio tipo ežerėlį, bet ir aplinkinių miškų ir smiltyninių bei stepinių pievų kompleksą su natūralia upelio atkarpa bei svarbias retąsias augalų rūšis: liūnines viksvas, siauralapes plautes, dvilapius purvuolius, baltijines ir raudonąsias gegūnes bei vėjalandes šilagėles. Rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, kuriose griežtai draudžiama bet kokia ūkinė ar rekreacinė veikla, o lankytis galima tik lydint Anykščių regioninio parko darbuotojams ar gavus direkcijos leidimą. Vaikščiodami po Budragaidžio gamtinį rezervatą, sužinojome kuo aukštapelkė skiriasi nuo žemapelkės, tyrinėjome kokie augalai auga, paklampojome po pelkes, paragavome spanguolių, uodėme aitrų gailių kvapą. Grįždami dar aplankėme Šventuosius ąžuolus – kadaise čia lapojusios ąžuolų giraitės palikuonis. Sužinojome ne tik apie šių ąžuolų istoriją, bet ir tai, kad pagrindiniai ąžuolų platintojai yra kėkštai, kurie įsirengia gilių „sandėliukus“, kuriuos paskui užmiršta, o iš tų gilių išdygsta nauji ąžuoliukai.

Iš tylios ir laukinės gamtos sugrįžome į civilizaciją, kur žmonių minios keliavo į Medžių lajų taką, kai kurie žygeiviai prisijungė prie jų ir galėjo dar kartą pažvelgti į Anykščių šilelį, tik jau iš gerokai aukščiau.

Džiaugiamės, kad Anykščių regioninio parko direkcijos organizuojami žygiai tampa vis labiau populiarūs, kad kasmet atsiranda vis daugiau naujų žygeivių, kurie nori kartu keliauti, atrasti, pamatyti Anykščių regioninį parką.

 

Parengė: Anykščių regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė Diana Martinavičiūtė

Nuotraukų autoriai: Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojos Rasa Gražienė ir Diana Martinavičiūtė, žygeivis Vitalis Nakrošis