Budragaidžio gamtinio rezervato paslaptys

2017-11-28


Žygis į Budragaidžio gamtinį rezervatą tapo jau beveik tradiciniu, Anykščių regioninio parko direkcijos organizuojamu žygiu. Taigi, šiemet ir vėl leidomės pėsčiomis– kartu atrasti, patirti, pamatyti, kokia yra rudeninė gamta, sužinoti, kas naujo augalijos ir gyvūnijos pasaulyje. Lietus, miško ramybė, krentantys lapai, vienas kitas nedrąsus paukščio garsas, žvėrių palikti pėdsakai, raudonos ir rūgščios spanguolės, aitrus gailių kvapas – štai ką matėme keliaudami kartu!Anykščių regioninio parko darbuotojos: vyriausioji ekologė Rasa Gražienė ir vyriausioji biologė Diana Martinavičiūtė rodė visiems žygeiviams kelią, papasakojo daug įdomių istorijų, supažindino su Anykščių šilelyje ir Budragaidžio gamtiniame rezervate esančiomis gamtos ir kultūros vertybėmis.

Žygį pradėjome nuo pažinties su Šventosios upe. Tai lyg Anykščių regioninio parko ašis. Graži, nors ir šiek tiek liūdna legenda, atskleidė kodėl ši upė taip vadinasi, kuo ji svarbi, be to, tai yra ilgiausia tik Lietuvos teritorijoje tekanti upė. Toliau visi keliavome Anykščių šilelio keliais ir takeliais, grožėjomės Vakarų taigos buveinėmis, sužinojome kas yra kraštovaizdžio draustinis ir Natura 2000 teritorijos, kokie augalai auga ir kokie paukščiai gyvena Anykščių šilelyje. Šiame žygyje ne tik keliavome, bet ir mokėmės įvairių naujų dalykų: klausėme paukščių balsų, kompasų pagalba nustatėme kur yra šiaurė ir pietūs, neturėdami jokių prietaisų, tik paprastą medžio šaką, mokėmės kaip nustatyti medžio aukštį – viso to mus mokė parko ekologė Rasa. O toliau jau įžengėme į retai lankomą Budragaidžio gamtinį rezervatą...

Rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, kuriose griežtai draudžiama bet kokia ūkinė ar rekreacinė veikla, lankytis vieniems, be Anykščių regioninio parko darbuotojų, jame taip pat griežtai draudžiama. Taigi šis žygis – viena iš nedaugelio galimybių patekti į šią saugomą teritoriją ir pažiūrėti, kas gi čia slepiasi? Budragaidžio rezervatas įsteigtas siekiant išsaugoti  ne tik Kurklių miške esančio Budragaidžio liūninio tipo ežerėlį, bet ir aplinkinių miškų ir smiltyninių bei stepinių pievų kompleksą su natūralia upelio atkarpa bei svarbias retąsias augalų rūšis: liūnines viksvas, siauralapes plautes, dvilapius purvuolius, baltijines ir raudonąsias gegūnes bei vėjalandes šilagėles.

Tai kuo gi ypatingas šis Budragaidžio gamtinis rezervatas? Legenda byloja, kad kadaise čia stovėjęs dvaras, o jo šeimininkas buvęs piktas žmogus – su pirmaisiais gaidžiais varydavęs baudžiauninkus dirbti. Dvaras buvo prakeiktas. Kartą, užgiedojus gaideliui, ponas tarė: „Na, ir budrus tu, gaideli!“ Po šių žodžių dvaras prasmego skradžiai žemę, o jo vietoje atsirado Budragaidžio ežerėlis. Tad visi kartu ir ėjome pažiūrėti to paslaptingojo ežerėlio, sužinojome, kuo aukštapelkė skiriasi nuo žemapelkės, patyrinėjome kokie augalai auga pelkėse: tai spanguolės, pelkiniai gailiai, kupstiniai švyliai, trilapiai puplaiškiai, vaivorai, o didžiausią pelkių dalį sudaro kiminai. Visiems buvo labai įdomu braidyti po pelkę, kai kam tai buvo visiškai nauja patirtis!

Grįžome jau šiek tiek pavargę, šlapi, bet atradę Budragaidžio gamtinio rezervato paslaptis. Ačiū visiems: mažiems ir dideliems, kartu keliavusiems su mumis!