Anykščių šilelis

Anykščių šilelis, palyginti mažas miškas (maždaug 1,5 tūkts. hektaro), yra vienas žinomiausių Lietuvoje. Į pietus nuo Anykščių esantis, siauru (maždaug 10 km) ruožu palei Šventosios upę nusidriekęs miško plotelis, kuriame apstu gamtos ir kultūros vertybių, saugomas Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti raiškų asociacinį Anykščių šilelio kraštovaizdį, Šventosios upės slėnį su atodangomis ir salpinėmis pievomis, Puntuko ir Puntuko brolio riedulius, šaltinį „Karalienės liūnas“, Vetygalos atodangą, Peniankų pilkapyną ir kitas kultūros paveldo vertybes. Draustinis užima 1421,5 ha plotą. Botaninių tyrimų duomenimis čia rasta 769 aukštesniųjų augalų rūšių, daugiau nei 20 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Floros nevienodumas ir jos gausumas palyginti nedidelėje draustinio teritorijoje priklauso nuo augimviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai. Šlaitų griovomis į Šventąją suteka upeliai Marčiupis, Piktupis, Šlavė, Išplėštravis, Vingerkštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugaris, Pašaltupis, Limenė. Be išvardintų gamtos ir kultūros vertybių, Šilelyje auga saugomi medžiai: Šventieji ąžuolai, pušis Šventosios gamtiniame pažintiniame take ir Uoksinė pušis.

Anykščių šilelis ir Švwentosios upės vingis. J. Danausko nuotrauka

   Anykščių šilelis yra Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis. Šilelyje aptinkamos Europinės svarbos buveinės: stepinės pievos, aliuvinės pievos ir vakarų taiga. Lietuvoje auga vos 12 augalų rūšių, įrašytų į Europos bendrijų Tarybos Direktyvos „Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos“ IV priedo b dalį. Įdomu, kad iš 12 net 6 šešios aptinkamos Anykščių šilelyje. Tai dvilapis purvuolis, vėjalandė šilagėlė, plikažiedis linlapis, smiltyninio gvazdiko tipinis porūšis, stačioji dirvuolė bei samana – žvilgančioji drepanė (riestūnė). Tai didžiulė šilelio vertybė, nes Lietuvoje nėra kitos tokios vietos, kur tokiame mažame plote būtų tokia didelė Europos mastu svarbių augalų koncentracija! Be to, Anykščių šilelyje auga 19 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir aptiktos 9 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos grybų rūšys.

  Vėjalandė šilagėlė. R. Lančicko nuotrauka

   „Šilelio kraštovaizdis yra neįkainojamas gamtos pažinimo objektas. Čia sėmėsi kūrybinio įkvėpimo poetas A. Baranauskas, rašytojai J. Biliūnas, A Vienuolis ir kiti. Čia gimė „giesmių giesmė gamtai“ – taip pavadino E. Mieželaitis poemą „Anykščių šilelis“. Poeto A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ unikaliai įprasminta ne tik ši gamtos vertybė, bet ir miško svarba Lietuvių tautai. Poema pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausia į užsienio kalbas išverstas lietuviškas kūrinys. Kūrinyje atskleistos miško spalvos, garsai, kvapai, net tylos vaizdai, ramybė. Poema iliustruoja ypač glaudų žmogaus ir gamtos ryšį, tai galima pajausti skaitant ištrauką iš kūrinio:

„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“

   Pasak Č. Kudabos, „nemažai šiandieną kalbama apie mūsų „giesmių giesmės lietuviškai gamtai“ vertę ir reikšmę. Ji tapo kone įstatymo galią turinčiu aktu. Ta giesmė žmonėse buvo žinoma, giedama, o Šilelio po to kirvis jau nebelietė, jo nekirto (išskyrus karo ranką). Galima sakyti, kad nuo tų laikų Lietuvoje turime ne tik kad įstatymo ginamą nacionalinį gamtos parką, bet tiesiog gamtos sodą, saugomą šventos žmonių valios“.

   Anykščių šilelio puošmena – Lietuvos geologijos, archeologijos ir dailės paminklas – Puntuko akmuo. Tai antras pagal dydį Lietuvos akmuo. Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m, svoris – 265 t, didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m. Tai per paskutinį ledynmetį, prieš 14–20 tūkstančių metų, ledynų iš Suomijos atneštas rapakivio (granitinė struktūrinė atmaina) luistas. Puntukas lankytojus domina ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar legendomis apipintas mitologinis akmuo – jis tapo legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno įamžinimo vieta. 1943 m. viduvasarį skulptorius Bronius Pundzius baigė kalti Lietuvos didvyrių S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius. Tai lakūnai, 1933 m. sėkmingai perskridę Atlanto vandenyną. Tačiau lėktuvas, likus mažiau kaip dešimtadaliui kelio, neaiškiomis aplinkybėmis patyrė katastrofą...

Puntuko akmuo

   Lankytojai mėgsta pasiklausyti legendų apie Puntuko akmenį. Vieną jų byloja, kad akmenį nešė velnias, norėjęs sudaužyti Anykščių miesto bažnyčią. Bet užgiedojus gaidžiui akmuo iškrito ir dabar ten tebeguli... Kita sako, jog kadaise gyveno piktas ir nedoras žmogus Puntukas. Ant jo pirkios nelabieji akmenį užmetę, Puntuko niekas daugiau nematė, o akmenį jo vardu vadinti pradėjo...

   Kitoje Šventosios upės pusėje, kiek daugiau nei 1 km atstumu nuo Puntuko, iš žemių kyšo kitas valstybės saugomas geologinis paminklas – Puntuko brolis. Broliu pramintas turbūt dėl savo dydžio, tačiau pagal amžių galėtų vadintis Puntuko proseneliu. Į Lietuvą atvilktas iš dabartinės Švedijos dar trečiojo Lietuvos apledėjimo laikotarpiu – net keliasdešimt tūkstančių metų seniau, nei šalia atsidūrė jo jaunylis brolis Puntukas.

Puntuko brolis

   Anykščių auksu vadinamo kvarcinio smėlio pamatyti galima kitame Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje saugomoje, gamtos geologinio paminklo statusą turinčioje, Vetygalos atodangoje. Čia matomi kelių šimtų milijonų metų senumo kvarcinio smėlio klodai, kuriuose randama šarvuotųjų žuvų liekanų (jos įrašytos į Lietuvos rekordų knygą, kaip seniausios Lietuvoje randamos žuvys). Šilelyje esanti Šlavės atodanga – taip pat išskirtinė. Tai vienintelė vieta Lietuvoje ir Baltijos bei Skandinavijos šalyse, kur surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, nuosėdos.

Šlavės atodanga

   Anykščių šilelyje yra legendomis apipintas vienas didžiausių Lietuvoje gėlo vandens šaltinių „Karalienės liūnas“. Tai valstybės saugomas hidrogeologinis gamtos paveldo objektas. Liūnas telkšo stataus Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventosios upę mažu, griovio pavidalo upeliu. Pagal savo išvaizdą dabar liūnas panašus į ežerėlį ar kūdrą. Karalienės liūno plotas yra apie 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla, toje vietoje kur trykšta vanduo lieka akivaras. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Liūnas išskirtinis ne tik dėl savo dydžio, bet ir legendų. Pasakojama, kad į liūno gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, varoma obuolmušių žirgų. Kita legenda byloja, kad vaidilutė kūreno deivės Mildos aukurą ir nusiskandino, kadangi nenorėjo krikštytis.

Šaltinis „Karalienės liūnas“

   Netoli Medžių lajų tako ir Puntuko akmens auga du Šventieji ąžuolai – saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Praūžus vėtrai vienas iš ąžuolų išlūžo. 1990 metais į jo vietą buvo pasodintas jaunas ąžuoliukas. Manoma, kad po šiais ąžuolais senovėje buvo kūrenami aukurai ir aukojama dievams, meldžiamasi. Apie ąžuolus sukurta nemažai pasakojimų, mėgdavo ir literatūros kūrėjai juos įamžinti savo plunksnos pagalba. Pasak V. Račkaičio „ąžuolai buvę šventi. Po jais Amžinoji ugnis degdavusi, vaidilutės ją saugodavusios, žilabarzdis krivis su Saule, Perkūnu, Žemyna kalbėdavęs... Tad ir išliko iki mūsų dienų šie protėvių dvasias priglobę ąžuolai. Nedrįso žmonės į juos užsimoti kirviu net tada, kai plynai kirto šilelį.“ A. Baranauskas savo poemoje rašė:

„Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę,
Kurie daugal paminklų po miškus palikę.
Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,
Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta,
Ė dar dujen prie keliui dabar tebestovi;
Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.
Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
Tūlas, ligos suspaustas, iš įžodžio lanko.“

   Visais 4 metų laikais Anykščių šilelis nepakartojamas ir įdomus... Pavasarį juntame gamtos pabudimą klausydamiesi paukščių balsų ir stebėdami, kaip atrodo medžių pumpurai. Pasižvalgę po Šilelį galime išvysti kvapą gniaužiančius žibuoklių kilimus… Vasarą uodžiame svaiginantį miško kvapą, klausomės ir stebime – galbūt iš labai arti pavyks pamatyti voveraitę ar geniuką…

   Pabūti šilelyje rudenį – tai tarsi pabūti didžio dailininko dirbtuvėse – tiek spalvų ir atspalvių! Nuo Medžių lajų tako apžvalgos bokšto atsiveria gražiausiomis spalvomis išmargintos Anykščių šilelio medžių lajos ir Šventosios upės vingis, kurį irgi galima pamatyti kaskart vis kitokį. Žiemą šilelyje taip pat įdomu. Kai sniego nėra – pajuntame į žiemos miegą nugrimzdusios gamtos tylą ir ramybę… O jeigu sniego yra – skubame mėgautis žiemos atviruką primenančiais vaizdais!

   Aplankyti ir pažinti Anykščių šilelį patogu – čia įrengtas Šventosios gamtinis pažintinis takas, 2015 metais lankytojus pakvietė Medžių lajų takas, naujai išaksfaltuotas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, yra galimybė keliauti pramoginiu traukinuku.

2017-07-20